Gegužės 18 d. 17.30 val. Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ – 10-ojo Neringos kultūros almanacho „Dorė“ sutiktuvės.
„Trylika leidybos metų – dešimt „Dorių“. Nedidelis jubiliejus, bet mums labai svarbus“, – Neringos kultūros almanacho pratarmėje rašo šio leidinio sudarytoja ir redaktorė, tekstų autorė Raimonda Ravaitytė -Meyer. Pasak jos, ir dviejų tūkstančių nuolatinių gyventojų neturinčioje Neringoje kasmet išleisti vietos kultūrai ir istorijai skirtą almanachą – vis dar nemenkas iššūkis.
Leidinio viršelyje – įspūdinga nuotrauka – Nidos švyturio žibinto besisukanti Frenelio lęšių sistema, Gintauto Beržinsko meistriškai nufotografuota iš vidaus – tai, ko mes plika akimi niekada nepamatysime. Kad minėta sudėtinga lęšių sistema vėl veikia, sukasi, šviečia, skleisdama daugeliui neringiškių, o ir kurorto svečių atpažįstamą romantišką šviesą, tapusią Nidos tapatybės dalimi – neabejotinas inžinieriaus Tomo Jačionio nuopelnas. Apie tai, kaip buvo įmanoma įžiebti Nidos švyturį (o vėliau – ir Ventės rago) ir kodėl ne tik senas žibintas, bet ir visas Nidos švyturio pastatų kompleksas yra toks svarbus ir būtinas išsaugoti – „Dorės“ interviu su techninio paveldo žinovu T. Jačioniu.
Išskirtinė savo aktualumu – doc. dr. Nijolės Strakauskaitės publikacija, skirta pirmosios knygos lietuvių kalba apie Kuršių neriją 100-mečiui – tai žurnalisto Juozo Pronskaus „Lietuvos Sahara. Kuršių Užmaris“. Kaip pastebi istorikė, jau knygos pavadinime sąmoningai vengta Kuršių nerijos vardo paminėjimo, nes tai būtų buvęs tiesioginis vertimas iš vokiečių kalbos (Kurische Nehrung), o tai aiški nuoroda į ilgaamžę (700 metų) nerijos priklausomybę kitai – vokiškai valstybei. Būtent tai ir norėta nutylėti, tokiu būdu formuojant Neringos legendą, mitą, kurio nelaisvėje vis dar atsiduriame iki šiol. Apie šiuos ir kitus su Kuršių nerijos istorija susijusius „nepalankius“ aspektus, didžiąsias Nerijos asmenybes, savo kelią į istoriją – pokalbyje su doc. dr. N. Strakauskaite, jai tapus Neringos garbės piliete.
Svarbus kultūros atminčiai – straipsnis, skirtas Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos laureato – Tomo Mano kultūros centro fenomenui. Vienas iš šio Centro įkūrimo „architektų“ kultūrologas, muziejininkas Vytautas Balčiūnas pirmą kartą viešai atskleidė, kaip toliausiai nuo Vilniaus esančiame taške buvo įmanoma sumodeliuoti, įsteigti ir sėkmei užprogramuoti su vokiečių intelektualo, Nobelio premijos laureato rašytojo Thomo Manno vardu susijusį Centrą ir to paties vardo festivalį.
Išvertęs visą originaliąją Martyno Liudviko Rėzos poeziją iš vokiečių kalbos, vertėjas Antanas A. Jonynas prisipažino grąžinęs gėdingą skolą ne tik Rėzai, bet ir lietuvių kultūrai. Apie tai – interviu su pirmuoju Neringos savivaldybės Rašytojo, rezidavusio tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre, stipendininku (leidinyje – du dar niekur nepublikuoti Rėzos poetiniai tekstai).
Skaitytojų dėmesį turėtų patraukti įdomūs pokalbiai su neeiliniais kūrėjais: vienu atveju – tai architektė Gertrūda Šimonė, sugebėjusi nedidelėje erdvėje sukurti atraktyvią Kuršių nerijos istorijos muziejaus ekspoziciją. Antruoju – tai Kuršių nerijos nacionalinio parko kultūrologė Renata Kilinskaitė, sudariusi, sumaketavusi, parašiusi tekstus įsimintinai knygai „Užpustyti Kuršių nerijos kaimai“ ir, be kita ko, daugybei naujų akį traukiančių stendų visoje Nerijos teritorijoje.
Kaip įprasta, Dorė atkreipia dėmesį į vertingus Neringos paveldo išsaugojimo atvejus. Iš griuvėsių prikelta Juodkrantės karūna tapusi vila „Loebel“ ( įkvepiantis savininko Dominyko Chlebinsko pavyzdys). Naują gyvenimą po įspūdingos rekonstrukcijos pradėjo senoji Preilos mokykla, Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos filialas.
Eduardo Jonušo 90-mečiui skirta esė „Lyg pats gulėtum karste ir pats jį neštum“, iliustruota kraupiu dailininko paveikslu „Laiko skaičiavimas“ ir dar niekur nepublikuotomis, iš Vytauto Daraškevičiaus archyvo menininko ir jo šeimos nuotraukomis. Įspūdingos ir kitos V. Daraškevičiaus fotonuotraukos iš sovietmečio Neringos – tai „Pervalka. 1969“, „Nidos kopose. Apsipirkusios moterys grįžta namo į Kaliningrado sritį“.1985, Preilos žvejų portretai.
Naujoje „Dorės“ rubrikoje „Kultūros šviesuoliai“ – pasakojimas apie keturiasdešimt metų kultūros lauke besidarbuojančią Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos direktorę Dalią Greičiutę. Prisiminimais dalinasi Jonas Mačiukevičius – tai paskutinysis žinomo rašytojo tekstas, jam esant gyvam.
Kūrėjų skiltyje – vienas poetės Daivos Molytės Lukauskienės eilėraštis „ Jonui Mekui – Raisos kaktusas“, taip pat debiutas – tai nidiškės Janinos Žvaginienės tapyba.
Neringos kultūros almanachas „Dorė“ yra Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos leidinys, leidžiamas nuo 2010 m., pradžioje – kas dveji, o nuo 2015 – vieną kartą per metus. Almanachui pasirinktas laivo vardas (dorėmis sovietmečiu žvejota ir mariose, ir jūroje). Leidykla – Druka, išleidžiama 700 egzempliorių tiražu.
„ Šiam leidiniui rūpi ne prestižinė reprezentacija, o šios vietos – kaip labai unikalios – kultūrinis įprasminimas. Almanacho misija – ne tik kultūrinė, istorinė, bet ir švietėjiška. Dorė iš fakto tampa reiškiniu,“ – almanacho viršelio atvarte rašo klaipėdietis literatūrologas Dr. Marijus Šidlauskas.
Kultūros almanacho „Dorė“ pristatymai (dalyvaujant leidėjams, tekstų autoriams, straipsnių herojams):
Nidoje, Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ – gegužės 18 d. 17.30 val.
Juodkrantėje, Liudviko Rėzos centre – gegužės 24 d. 17.30 val.
Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje – gegužės 30 d. 18 val.
Klaipėdoje, viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje – birželio 28 d. 18 val.
Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos informacija
