TARP LENOS KOJŲ, ARBA „ŠVENČIAUSIOSIOS MERGELĖS MARIJOS MIRTIS“ PAGAL MIKELANDŽELĄ KARAVADŽĄ
Pjesėje remiamasi baroko laikotarpio Italijos dailininko Caravaggio biografija ir kūryba. Svarstomas nuodėmės ir šventumo santykis, kuris anaiptol ne toks vienareikšmiškas, kaip galėtų atrodyti. Caravaggio paveikslai religine tematika pripažįstami genialiais, jie žadina tikėjimą – bet pats Caravaggio, tarp bendraamžių išgarsėjęs ne tik savo tapybos darbais, bet ir šokiruojančiu žiaurumu, savo gyvenimą leido vėjais, nevengdamas nė vienos įmanomos nuodėmės. Šešėliai jį domino labiau už šviesą – tiek tapyboje, tiek gyvenime. Didis nusidėjėlis – ir kartu šventasis, kuriam tapymas buvo tikroji ir vienintelė egzistencija, sielos prieglobstis.
AR ĮMANOMA TOKIA NETRADICINĖ ASKEZĖ? ATVIRAS BRUTALUMAS IR DIEVIŠKAS GROŽIS – KAIP TAI DERA TARPUSAVYJE, KOKIE SLAPTI RYŠIAI SIEJA DIDŽIAUSIĄ BLOGĮ IR AUKŠČIAUSIĄ GĖRĮ?
Spektaklio režisierė Agata Duda-Gracz sako: „Jau seniai norėjau sukurti spektaklį apie Caravaggio. Mane įkvėpė ypatingas jo gyvenimo ir meno kontrastas. Jis buvo dvigubas žudikas, nuolatinis viešnamių lankytojas, nuolat įsiveldavo į visokias aferas, muštynes, buvo linkęs į kraštutinumus, fanatiškas. Jis tapė žiaurius, bet tuo pačiu meilės žmogui kupinus paveikslus. Jo realizmas, nepaisant išorinio atgrasumo, yra švelnus. Savo paveiksluose neteisino ir nepateisino nieko. Jis tapė pasaulį tokį, koks yra. Bet prisodrino jį neįtikėtina meile, tikėjimu, švelnumu. Savo paveiksluose Caravaggio pasirodė esąs humanistas tikrąja šio žodžio prasme. Sugebėjo švelniai parodyti kiekvieną žmogaus žaizdelę, iškilmingai vaizduoti paprastumą, naivumą.
Spektaklis nebus pasakojimas apie dailininko gyvenimą. Susitelksime ties svarbiausiu Caravaggio gyvenimo momentu – kai jis sutinka savo meilę, mirtį, geidulį, nusikaltimą, ambicijas, godumą, kvailumą ir šventumą. Visa tai nutinka per vieną naktį. Dėl to visas spektaklio veiksmas vyksta vienoje galvoje, iš vieno požiūrio taško. Scenos, kurias pamatys žiūrovas, bus labai realistiškos, bet atrodys kaip vizijos. Tai bus tiesioginės Caravaggio paveikslų citatos.
Nepaisant to, kad visa ta istorija vyko prieš 400 metų, jaučiu neįprastą panašumą į mūsų laikų apokalipsę. Tai buvo laikas, kai Europoje siautėjo mirtinos ligos, badas, karai, reformacija, bažnyčia pradėjo drebėti. Visa tai žmonėse atrakino kraštutinį elgesį.“
Spektaklio scenografiją ir kostiumus, kaip jai įprasta, sukūrė pati režisierė A. Duda-Gracz. Kaip rašė Lenkijos teatro kritikas Tadeuszas Nyczekas, kartais atrodo, kad ji gal net ne režisuoja, o tiesiog tapo scenoje paveikslus – skirtingai nuo daugumos šiuolaikinių režisierių – apie tai, kur esame, kokie esame, iš kur atsiradome ir kas mūsų laukia.
2022 m. šviesų dailininkė Katarzyna Łuszczyk apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už šviesas spektakliui „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“
2022 m. režisierė Agata Duda-Gracz už spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ nominuota „Auksiniams scenos kryžiams“ kategorijose „Režisūra“, „Scenografija“ ir „Kostiumai“
2022 m. spektaklis nominuotas „Padėkos kaukei“ kategorijose „Metų spektaklis“ ir „Metų teatro meno kūrybinė komanda“
